Sapnuoti, mylėti, svajoti..
Tiesiog gyventi. Ir siekti.
Tai veda į priekį, pakelia ant sparnų, ir liepia sklęsti toli. Dangumi, link debesų.
Kur nebetrukdo niekas. Kur gali būti savimi. Kur svajos tampa tokios realios, kad gali jas paliesti ranka.
Jos minkštos, kaip cukraus vata. Ir saldžios. Jos kvepia. Ir kvapas tas kitoks. Ir viskas yra kitaip.
Kai tu toli. Toli nuo realybės..
Ten norisi sugrįžti vėl ir vėl – į tą kupiną stebuklų pasaulį. Į pasaką. Tokią tolimą ir paslaptingą.
Kuri pažįstama tik man vienai..
